Maastrichtas tapo mano antruoju namu. Čia yra ramūs kanalai, dviračių takai, kurie veda iki pat jūros, ir turgūs, kuriuose galima rasti ir lietuviškų sūrių, ir olandiškų sūrių, ir visko tarp jų. Bet kai kurie dalykai liko giliai — močiutės obuolienės kvapas, ruginių duonos skonis su kmynais, vasaros uogienės iš miško.
Pradėjau rašyti šį dienoraštį prieš trejus metus. Ne todėl, kad norėjau tapti „turinio kūrėja“. Tiesiog vieną vakarą, po ilgos dienos prie kompiuterio, supratau, kad neturiu kur padėti minčių. Jos kaupėsi galvoje kaip nebaigti sakiniai. Tada išsitraukiau seną sąsiuvinį, kurį buvau atsivežusi iš Lietuvos, ir parašiau pirmą įrašą — apie tai, kaip kepti obuolius su kardamonu ir cinamonu, kad kvapas primintų namus.
Kaip gimė „Arisat“
Pavadinimą „Arisat“ sugalvojau žiūrėdama į lietuvišką žodį „ari“ ir olandišką „zat“. Tai tarsi tiltas tarp dviejų pasaulių. Tarp to, iš kur esu, ir to, kur gyvenu dabar. Šis dienoraštis tapo tuo tiltu — vieta, kurioje galiu būti abiem savimi vienu metu.
Rašau apie dalykus, kurie man svarbūs: kaip paruošti maistą, kad jis būtų ir skanus, ir paprastas. Kaip rasti kelias minutes ramybės tarp susitikimų ir terminų. Kaip judėti taip, kad kūnas jaustųsi gyvas, o ne pavargęs. Nerašau apie tai, kaip „išspręsti problemas“. Rašau apie tai, kas man padeda jaustis geriau kasdien.
Kas man svarbu šiame dienoraštyje
Visų pirma — nuoširdumas. Aš nerašau to, ko pati nedarau. Jei dalijuosi receptu, tai reiškia, kad jį kepiau bent kelis kartus ir jis man tikrai patiko. Jei rašau apie kvėpavimą, tai reiškia, kad tą rytą pati sėdėjau prie lango ir stebėjau, kaip oras įeina ir išeina.
Antra — pagarba skaitytojui. Aš netikiu greitais sprendimais ir stebuklingais metodais. Tikiu, kad maži, nuoseklūs veiksmai ilgainiui sukuria didelius pokyčius. Todėl visi mano įrašai yra apie mažus dalykus: vieną receptą, vieną 5 minučių ritualą, vieną stebėjimą.
Trečia — ryšys su gamta ir sezonais. Gyvendama Nyderlanduose labai vertinu tai, kas auga aplink. Pavasarį — šparagai ir rabarbarai. Vasarą — lietuviškos braškės ir olandiškos vyšnios. Ruduo — moliūgai, obuoliai, grybai. Žiema — šakninės daržovės ir prieskoniai, kurie šildo. Rašau apie tai, nes manau, kad valgymas pagal sezoną yra vienas paprasčiausių būdų jaustis geriau.
Kodėl dalinuosi viešai
Iš pradžių dienoraštis buvo tik mano. Tada vieną dieną draugė iš Vilniaus parašė: „Vera, tu turi dalintis tuo, ką rašai. Man tai padeda.“ Tada parašė dar keli žmonės. Ir dar. Tada supratau, kad tai, kas man padeda, gali padėti ir kitiems. Ne todėl, kad aš kažką žinau geriau. O todėl, kad mes visi ieškome tų pačių dalykų: ramybės, skonio, ryšio.
Šiandien šis dienoraštis — tai mano būdas pasakyti: „Aš čia. Aš taip pat ieškau. Galbūt kartu mums bus lengviau.“
Ačiū, kad skaitote. Jei norite parašyti man — visada laukiu jūsų žinučių puslapyje Kontaktai.